Pavasario dvelksmas Žemaitijoje
Balandžio 8-9 dienomis Mažeikiuose vyko 43-iasis Lietuvos jaunųjų filologų konkursas, į kurį buvo pakviesti 94 mokiniai iš 33 rajonų. Vienas iš tolimiausių – Varėna. Žinoma, Vilniaus miesto literatų konkursuose visada daugiausia, bet mažai kuo aktyvumu nusileidžia ir varėniškiai.
Mūsų mokyklos 12 b klasės mokinei Aurelijai Baltikauskaitei ilga ir sunki kelionė į kitą Lietuvos pakraštį nebuvo veltui: už gerą publicistiką ji buvo apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomu, parsivežė medalį ir vertingų knygų.
Aurelijos mokytojai Stasei Grambienei įteikta padėka už nuoširdų darbą su jaunaisiais filologais.
Ištrauka iš Aurelijos rašinio „Gyvenimas dūžtančiose formose“:
Pamačius iš arti, koks trapus neįgaliųjų gyvenimas, gali pasirodyti, kad vienintelis būdas jį išsaugoti – užsirakinti devyniom spynom, atsiriboti. Deja, toks požiūris klaidingas. Kuo daugiau stengiesi apsaugoti save nuo kitų ar likimo, tuo laikinesnis esi. Ne fizinis neįgalumas gyvenimą paverčia tragedija, o širdies negalia. Iš tiesų, tai ne neįgalieji atskiriami nuo mūsų, bet mes nuo jų. Mes – grėsmė, pandemija, šaldanti širdis. Vertindami pasaulį tik materialiais dalykais, spraudžiame save į rėmus. Kad būtume sveiki, turime nulipti nuo savo šalto kalno ir suprasti, kad esame ne geresni už, mūsų nuomone, „kitokius“ žmones. Kad išliktume, kad gyventume, o ne egzistuotume, turime pasauliui atiduoti save. Kaip sakė Seneka: ,,Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems.“ O aš dar pridurčiau: paaukok save pasauliui ir gyvensi amžinai.
Tegul širdis spėja į gyvenimo traukinį. Gal dar ne per vėlu. Gal virpanti ranka sugebės praskrosti stiklą, o iš kitos jo pusės atsiliepusi širdis pajėgs ištirpdyti ledinį stiklo kalną, kurio papėdėje susibūręs „neįgaliųjų širdžių klubas“. Kaip rašė laiške Bronei Vildžiūnaitei Vytautas Mačernis, „<...> mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esam šviesa, mes patys esam saulė <...>. Kiekvienas nešam sielą, lyg žibintą“.
