Mokyklos istorija

Tolokai nuo miesto kasdienybės triukšmo ir dulkių, mašinų judėjimo balta kaip gulbė medžių apsuptyje puikuojasi RYTO vidurinė mokykla. Jos iškilumą ypač pabrėžia melsvai žali pušynai, vešlūs beržynėliai, viena kita balteglė, tarsi atsitiktinai atsidūrusi šioje teritorijoje. Lyriškai nuteikia kiekvieną praeivį statinys, skaičiuojantis jau 25 - uosius metus. Jaunesnieji sieja savo praeitį su pačia mokykla, vyresnieji gal išgyvena nostalgiją čia gyvavusio miško plotui, kuriame galėjo net baravyką išrauti. Pamatai buvo padėti 1977 metų rudenį. Darbai buvo patikėti tuometinei pakankamai stipriai statybinei organizacijai - Varėnos KMK (Kilnojamoji mechanizuota kolona), kurios viršininkas buvo Vytautas Vinickas, o vyriausias inžinierius - Vytautas Valentukevičius.  Statybos tempai buvo neįtikėtini (nors kokybė, kaip vėliau paaiškėjo, abejotina) - toks didžiulis statinys buvo suręstas maždaug per 10 mėnesių. Ypač suaktyvėjo darbas 1978 metų pavasarį, nes buvo nutarta rugsėjo pirmąją švęsti jau naujoje - Varėnos 2 - ojoje vidurinėje mokykloje. Tikslas buvo pasiektas: rugpjūčio 30 d. baigti paskutiniai apdailos darbai, nauja mokykla laukė savo šeimininkų. Visų nuotaika buvo optimistiška, nekantriai, bet su savotišku jauduliu laukta mokslo metų pradžios, ir tas nerimas, žinoma, suprantamas, nes jokiems naujakuriams pradžia nebūna lengva.  Pagaliau išaušo 1978 metų rugsėjo 1 - osios rytas. Tiršta migla, užgulusi Varėnos gatves, neužtemdė šypsenų, padėkos ir sveikinimo kalbų. Pirmajam mokyklos direktoriui Stasiui Vaitiekūnui gavus simbolinį raktą, po klases pasklinda tikrieji naujojo pastato šeimininkai - moksleiviai.

Naujakurių pirmieji žingsniai  visad nelengvi - daug skubos nerimo, abejonių, nes tuo metu kaip tik vyko tam tikri pokyčiai švietimo sistemoje: milžiniški reikalavimai kabinetų įrangai, didžiules laiko ir fizinių jėgų sąnaudas privalėjo aukoti kabineto vadovas, kad skoningai apiformintų „savas“ patalpas, sukauptų pakankamai didaktinės medžiagos, įsigytų techninių bei kitokių mokymo vaizdinių priemonių. Sudėtingesnes - kino aparatūrą, televizorius, epidiaskopus, muzikos instrumentus -  padėjo nusipirkti rėmėjai. Dažnai pats pedagogas pamiršdavo kas esąs, - siuvėjas (nes reikėjo kabinetui užuolaidų), dažytojas (nes auklėtiniai dar per maži talkininkauti), dailininkas (nes stendus reikia kuo rečiau pakeisti) ir t.t. Reikia pripažinti, kad rimta paskata tokiam entuziazmui buvo ir pasikeitusi aplinka - šviesūs ir erdvūs kabinetai bei koridoriai, puiki sporto salė, didžiulė aktų salė, erdvus stadionas.

Taip atrodė ką tik pastatyta mokykla

 

Knygą rašė ir redagavo mokytoja Joana Grigaitienė.

Nuotraukos Albino Skirevičiaus ir iš mokyklos archyvo.